Prancūziškas testamentas

Čia, nesibaigiančių pietų netvarkoj ir perlamutrinių tabako dūmų debesyse, pasirodydavo Sibiro padange klajojantis paslaptingos Prancūzijos šešėlis. 

ANDREÏ MAKINE (Andrejus Makinas, g. 1957) – Sibire augęs rusų kilmės prancūzų rašytojas. Nors jo kūrybinės biografijos pradžia buvo nepaprastai sunki, dešimt beviltiško skurdo metų Paryžiuje baigėsi, kai rašytoją užgriuvo netikėta šlovė. 1995 m. už romaną „Prancūziškas testamentas“ jis gavo prestižines Goncourt’ų ir Médicis premijas – du iš penkių reikšmingiausių apdovanojimų Prancūzijoje. 

Emigrantas, vienišius, skurdžius, nesuprastas leidėjų menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti leidyklos. Dabar A. Makine’as – žinomas autorius, tačiau, nors ir pelnęs šlovę, išliko toks pat fatalistas kaip anksčiau. Makineʼo kūryba verčiama į daugiau nei 40 kalbų, ji gerai pažįstama Lietuvos skaitytojams – lietuvių kalba išleistos šešios jo knygos. Autorius buvo 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias.

Garsiausiame A. Makine’o romane „Prancūziškas testamentas“ subtilia kalba pasakojama likimo nublokštos į Rusiją prancūzės gyvenimo istorija. Ją išgirstame iš jos vaikaičio lūpų – ne ko kito, o paties A. Makine’o. Tai sodrus, vyriškai preciziškas, įtaigus pasakojimas. 

Mažame Saranzos miestelyje Sibiro stepių pakraštyje vaikystės vasaras leidžiantis berniukas auga pakerėtas mylimos senelės Šarlotės istorijų. Atšiaurioje sovietinėje realybėje gyvenančiam vaikui ji atvėrė naują pasaulį – tolimą, mitinę viziją, pasiklydusią bekraštėje Rusijoje, – Prancūziją. Atrastoji Atlantida visam laikui pasiglemžia jauną ir lakią berniuko vaizduotę. Iš Šarlotės lūpų jis išgirsta pasakojimų ir apie gimtąją Rusiją, tokią, kokios dar nepažino: apie badą ir vargą, žiaurų neteisingumą ir beviltišką karo chaosą. Berniukas vis geriau ima suprasti šalį, kuri kuo didesnių kančių suteikia, tuo labiau riša prie savęs.

Šiais stepių šalčio draskomais pasakojimais jaunuolis inicijuojamas gyventi dvilypį gyvenimą: jo dvejopos šaknys, dvi kalbos, dvi tapatybės – rusiška siela, nepripažįstanti nei gėrio, nei blogio ribų, ir žmogus, priklausantis kitam, praeities laikui, amžinybę trunkančių akimirkų pasauliui.